Kodėl gi nepabandžius?

„Manęs dažnai klausia, kodėl vis pasiryžtu rekordiniams iššūkiams laivais ar karšto oro balionais. Žmonės sako, kad turėdamas sėkmę, pinigus, laimingą šeimą turėčiau nustoti kišti save į pavojų, turėčiau nustoti rizikuoti ir džiaugtis viskuo, ką man pasisekė pelnyti. Tai akivaizdi tiesa ir viena mano dalis visiškai su tuo sutinka. Aš myliu gyvenimą, myliu šeimą, šiurpas krečia nuo minties apie žūtį, žmonos palikimą be vyro, vaikų – be tėvo. Bet kita mano dalis šaukia išbandyti naujus nuotykius ir vis dar jaučiu, kad galiu ir noriu pastūmėti save link ribų.<…> Niekada nemanau, kad žūsiu dėl kokio nelaimingo atsitikimo, bet jei taip ir nutiktų, galėčiau tik pasakyti, kad aš klydau, o visi skeptiktai „realistai“, kurie tik kalbėjo tvirtai laikydami kojas ant žemės, buvo teisūs. Bet aš bent jau bandžiau.“ (Richardas Bransonas, autobiografija „Losing My Virginity“)

Ar kada nors klausėte savęs, kodėl darote tai, ką darote? Kodėl siekiato to, ko siekiate ir elgiatės taip, kaip elgiatės? Dabar taip dažnai kalbama apie motyvaciją, o kas yra ta motyvacija ir ar galima jos „išmokti“? Kodėl vieni žmonės pasiekia daugiau už kitus, nors pradeda turėdami tokias pat galimybes ir dvidešimt keturias valandas per parą?

Per Google internete susiradau tarptautinių žodžių žodyną. Labai jau knietėjo išsiaiškinti, kas gi ta „motyvacija“ Radau štai tokį paprastą ir aiškų apibrėžimą: „Motyvacija – tam tikro elgesio, veiklos paskatos, motyvų veikti turėjimas.“ Galbūt šiek tiek keista žodžio „motyvacija“ paaiškinime vartoti žodį „motyvas“, bet tiek to. Motyvas apibrėžiamas kaip „vidinis veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą“. Taigi, bet koks elgesys, bet kokia veikla turi savo priežastį – motyvą. Mes taip dažnai elgiamės vienaip ar kitaip, net nesigilindami, kodėl taip darome. Galų gale juk tai ir nebūtina. Aplinka mums pasako, kaip elgtis. Tokiu atveju, kai kas nors nesiseka, yra ir ką apkaltinti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kodėl studentai, stodami į universitetą surašo bent dvidešimt vietų, kur stoti? (be abejo ne visi, tačiau drįstu teigti, kad dauguma) Tikrai ne todėl, kad trokšta įstoti į visas surašytas specialybes. Greičiausiai todėl, kad apskritai reikia kur nors įstoti. Kodėl Jūs dirbate darbą, kuris Jums patinka, tačiau nelabai? Kodėl Jūs skaitote šį žurnalą ir galų gale šį straipsnį? Kodėl ryte pirmą kartą suskambus žadintuvui, jį išjungiate? Kodėl norėdami geresnio gyvenimo, nieko nedarote, kad jį pasiektumėte? Kodėl vien jau pats klausimas „kodėl“ taip erzina?

Tikriausiai todėl, kad atsakinėdami į jį, nerandame objektyvių atsakymų, kad pateisintume savo vienokį ar kitokį elgesį. Pavyzdžiui greičio viršijimas ar diržų užsisegimas automobilyje. Ar būsiu „kietesnis“ važiuodamas neprisisegęs? O išlėkęs pro langą? Nuo Kauno iki Klaipėdos maždaug 200 kilometrų. Važiuodamas leistinu greičiu užtrukčiau šiek tiek daugiau nei pusantros valandos. Tačiau kodėl lekiu 160 km/h rizikuodamas savo ir aplinkinių sveikata ar net gyvybe? Galų gale bauda? Ir kur dar laiko gaišimas įvairiausių dokumentų tvarkymo dėl eismo įvykio, išlaidos automobiliui jei toks dar lieka? Dėl dvidešimties minučių? Ar tikrai verta? Lygiai taip pat mieste. Arba prie šviesoforo, kai ne savo juosta išdidžiai apvažiuoju dvidešimt automobilių ir užlendu eilės priekyje? Dėl penkių sutaupytų minučių? Apibendindamas eismo temą negaliu nepastebėti neįgaliųjų padėties šioje srityje. Kur tik prie parduotuvės nepažiūrėsi, visi su naujais prabangiais automobiliais, net keista. Tai labai paprasti ir dažnai nereikšmingi dalykai. Tačiau apie žmogų ir jo vertybes pasakantys daug.

O juk taip dažnai vertiname žmonių elgesį, net nesivargindami pasidomėti, kodėl jie taip elgiasi. Taip lengvai galime kaltinti, kritikuoti net nepabandę atsidurti kito kailyje. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip elgiasi dėl tam tikros priežasties. Ir dažnai tos priežastys gali būti objektyvios ir pateisinamos. Kaip galime kaltinti kažką blogai pasielgus, jei net nežinome, kaip tokioje situacijoje pasielgtume patys. Kaip galime kritikuoti, neįsitikinę, kad esame kompetetingi tai kritikai. Juk jei kažkieno elgesys mums nepriimtinas, tai nereiškia, kad mes esame teisūs, o kiti klysta. Arba vienas yra geresnis, o kitas blogesnis. Paprasčiausiai skiriasi mūsų vertybės, įsitikinimai, ir atitinkamo elgesio motyvai. Taigi ar turime teisę kaltinti, kritikuoti, smerkti, neišsiaiškinę poelgių motyvų ir net nepabandę suprasti kito žmogaus? Tokią situaciją gerai iliustruoja istorija.

Vidudienį plieskiant saulei į maršrutinį autobusą įlipa tėvas su dviem mažamečiais vaikais. Tėvas atsistoja prie lango ir stebi besikeičiančius vaizdus, o vaikai laksto po autobusą rėkaudami ir neduodami ramybės keleiviams. Šie tikriausiai mąsto, kokie neišauklėti vaikai, koks nerūpestingas tėvas ir apskritai šeimoje tvarkos tikriausiai nėra. Galų gale vienas vyriškis neapsikentęs atsistoja, prieina prie tėvo ir piktai su didžiuliu nepasitenkinimu išrėžia jam į akis viską, ką galvoja apie susidariusią situaciją ir vaikų auklėjimą. Tėvas atsisuka į vyriškį ir atsako: „Atleiskite, tikrai nepastebėjau, kad vaikai trukdo keleiviams. Prieš kelias valandas mirė šių vaikų motina, todėl mano mintys klaidžioja kitur, o jie šios netekties dar tikriausiai nesupranta.“ Taip pasakęs, kitoje stotelėje išlipa. Kaip tada jaučiasi keleiviai? Tai liūdnas pavyzdys, tačiau puikiai atspindintis žmonių vertinimą tik pagal elgesį.

Stengdamiesi kitus suprasti, paprasčiausiai rodome jiems pagarbą. O juk taip dažnai kreivai žiūrime į kitaip besirengiančius, kitaip besišukuojančius, klausančius kitos muzikos – tiesiog kitokius nei esame patys. Tačiau jei įlįstume į jų kailį, tikriausiai taip pat galvotume apie save.

Egzistuoja nuomonė, kad žmogaus „kietumas“ priklauso nuo sulaužytų taisyklių skaičiaus. Tačiau ar tikrai taip? Nekalbu apie tuos atvejus, kai taisykles laužyti tenka dėl tikrai objektyvių ir žmogiškų priežasčių. Ir kai kalba pradeda eiti apie žmogiškumą, taip lengva priimant sprendimus atsakomybę permesti surašytoms taisyklėms. Keista girdėti, kai žmonės pasakoja apie trūkumus įmonėje ir tuo pačiu priduria: „bet aš nieko negaliu pakeisti.“ Juk mes turime tokią didžiulę galią – mes visada galime pasirinkti, kaip elgtis, kaip reaguoti, ką galvoti bet kurioje situacijoje. Ir taip dažnai tos galios atsisakome.

Būtent atsakymai į klausimą „kodėl, vardan ko?“ yra didžiausia varomoji jėga gyvenime. Tas žinojimas suteikia energijos siekti daugiau. Ir tam, kad tai išsiaiškintume, dažnai tenka susigrumti su daugeliu kitokių nuomonių. Juk yra tiek daug šaltinių, kurie pasako, kaip reikia elgtis, kurie formuoja mūsų įsitikinimus. Tai draugai ir pažįstami, artimieji, laikraščiai, žurnalai, televizija, mokymai, seminarai. Bet kuriuo atveju visos priežastys slypi mumyse. Ir viskas, ką reikia padaryti – tai jas atrasti. Tačiau tie atsakymai dažnai slypi labai giliai už tvirtos įsitikinimų sienos – tam tikrų tiesų, kuriomis tikime. Jei tikrai labai kažko trokštate, sieksite to vėl ir vėl, lengvai įveiksite kliūtis, nukrite vėl kelsitės ir galų gale pasieksite. Kai kalbame apie svajones, mes taip dažnai pasirenkame ne savąsias, o kažkieno kito. Juk pačios dažniausios svajonės (vėlgi ne visų, tačiau tikrai dažnos) – įkurti verslą, daug uždirbti, važinėti prabangiu automobiliu ir panašios. Tačiau kai iškyla tas nelemtas klausimas „kodėl“, dažnai paprasčiausiai nerandame atsakymų, arba tie atsakymai būna dirbtini. O jei kažkur giliai, širdies užkampyje, slepiasi kiti troškimai, jie tikrai trukdys siekti pirmųjų.

Kad pasiektume to, ko iš tikrųjų norime, be tikrųjų motyvų reikalingas dar vienas elementas – tikėjimas. Tikėjimas, beje, gali labai padėti arba labai pakenkti, priklausomai nuo to, kuo tikite. Jei tikite, kad galite įgyvendinti svajonę, tikrai rasite būdų tai padaryti, jei tikite, kad tai neįmanoma – net nesivarginsite ieškoti. Tačiau jei pažiūrėsime iš šono į šią situaciją – ar tikrai Jums spręsti, kas įmanoma ir kas ne? Juk kiek daug Žiulio Verno fantastikos dabar virto paprasčiausiais nuotykių romanais. Tiesiog kiekviena svajonė, kiekvieno tikslo įgyvendinimas reikalauja tam tikro energijos kiekio, o tą energiją išlaisvinsite savyje tada, kai sąžiningai ir atvirai sau atsakysite, ko iš tikrųjų trokštate.

Straipnio pradžioje kėliau klausimą, ar įmanoma išmokti motyvacijos. Šis klausimas man kilo, kai perskaičiau viename straipsnyje pastraipą apie motyvacinius mokymus. Jame buvo išreikšta gan skeptiška nuomonė šia tema. Motyvacijos išmokti tikriausiai neįmanoma, tačiau įmanoma atrasti dalykų, kurie įkvepia. Ir visa motyvacinių renginių esmė – priversti dalyvius suabejoti tais įsitikinimais, kurie trukdo pasitraukti iš komforto zonos ir keisti gyvenimą į gerąją pusę.

Kai domėjausi vaikščiojimu per žarijas, išgirdau fiziko nuomonę, su kuria pats baigęs fiziką visiškai sutinku – pereiti per žarijas nenudegus galima lygiai taip pat paprastai, kaip užvirinti vandenį popieriuje (jei netikite – pabandykite). Tačiau kodėl kai kurie žmonės vis dėl to nudega? Firewalking Institute of Research and Education įkūrėjas Tolly Burkan sakė: „Jei Jūs tikite, kad pereisite nenudegęs kojų – taip ir bus. Ir nesvarbu ar tikite savo pasamonės galia, fizikos dėsniais, ar instruktoriumi. Svarbiausia – tikėti, kad pereisite.“

Straipsnio pradžioje ištrauka iš Ričardo Bransono biografijos puikiai atspindį žmogaus prigimtį, bent jau mano nuomone. Galbūt iš tikrųjų žmogus sukurtas dideliems dalykams, bet kiekvienam, aišku, savo. Nors KODĖL gi nepabandžius?

Tomas Jocius
Šaltinis: www.lyderystesakademija.lt